Renata Vielavičienė
Mažoji bendrija „HR Guide“

Bandant susirasti darbą tenka bendrauti su daugybe puikių, protingų, išsilavinusių, savo darbą mylinčių, atsidavusių ir profesionalių personalo paieškos ir atrakos specialistų.

Tačiau būna ir taip, kad tenka susidurti ir su arogantiškais, absoliučiai kandidatų negerbiančiais, iš aukšto žiūrinčiais, nuolatos vėluojančiais, žodžio ir susitarimų nesilaikančiais, absoliučiai bendrauti negebančiais, susigūžusiais, į akis nežiūrinčiais, į save susisukusiais, susireikšminusiais individais, tokiais, kaip Renata Vielavičienė (MB HR Guide).

Būtina paminėti, kad savo atrankas šis žmogus organizuoja ne kokiame nors jaukiai ar bent jau minimaliai, paprastai įrengtame biure, kur būtų sudarytos bent jau minimalios sąlygos šnekėtis jautriomis temomis.
Šis žmogus atrankas organizuoja ir vykdo paprasčiausiose, atsitiktinėse kavinėse, absoliučiai ignoruojant ir neatsižvelgiant į tai, kad šių pokalbių metu yra dalijamasi labai jautria, tiek su kandidatų patirtimi, tiek su atstovaujamų įmonių veikla susijusia konfidencialia informacija.
Prie paprasčiausio kavinės stalelio, ryte ar vakare, per pietus, kuomet aplink pietauja minios žmonių, be jokių skrupulų yra kalbama ir pasakojama apie konkrečių kompanijų konkrečius poreikius, reikalavimus, finansinius rodiklius, ateities planus, tikslus ir kitus, normalių ir išsilavinusių, protingų ir atsakingų žmonių suvokimu – jautrius ir konfidencialius duomenis.

Kalbantis su šiuo žmogumi apima jausmas, tarsi dalyvautum ne darbo pokalbyje, kur nuosekliai ir ramiai galėtum papasakoti apie savo sukauptą patirtį ir žinias, išsakyti lūkesčius, susijusius su būsimu darbu, ramiai išklausyti, ko ieško vienas ar kitas darbdavys, o apima jausmas, tarsi būtum ką nors pavogęs, primušęs ar kaip kitaip išniekinęs ir pakliuvęs į apklausą, kurioje daugiausiai laiko yra pateikiami kaltinimai, veblenami kažkokie kliedesiai. Natūraliai kyla klausimas, ar šis žmogus adekvačiai suvokia ir vertina realybę.
Paniekinamu žvilgsniu yra žvelgiama į kandidatą tais ypatingai retais atvejais, kai yra nežiūrima kažkur į šalis, nes šis žmogus į akis žiūrėti nemoka, nesugeba, o gal ir bijo. Rankos, nuolatos sunertos ir prispaustos prie krūtinės, tik kartais išnarstomos tam, kad pataisytų nuo pečių ir nugaros vis bandančią nuslysti ir tolyn pabėgti skraistę, nešiojamą nuolat, tikriausiai rėkte rėkiančią visam pasauliui – „nelįskite prie manęs, aš nenoriu, aš bijau, aš Jūsų nekenčiu ir Jus niekinu“. Tuo pačiu kliedima, kad yra vertinama kandidato neverbalika. Klausimai užduodami tik tam, kad būtų galima nesiklausyti atsakymų ir neleisti kandidatui į juos atsakyti, šnekėti, tik pertraukinėti ir kritikuoti, provokuoti, įžūliai ir nemandagiai, neskaniai ir nekultūringai.

Ir koks save gerbiantis verslas gali sau leisti prasidėti su tokiu žmogumi? Ir koks tada tokio verslo požiūris į naują darbuotoją ir aplamai į žmogų?

Sėkmės visiems!