Vasario 13-14 dienomis laidojome Mamą.
Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos namuose esančiame „Laidojimo paslaugų centre“ , kartu su kitomis paslaugomis užsakėme katafalką ir žmones karstui nešti. Užsakymo metu kiek nustebino išgirstas pokalbis telefonu tarp centro administratorės ir atsakingo už transportą žmogaus. Rūpestingai administratorei nurodžius mūsų pageidaujamą laiką ir maršrutą (iš Pilaitės šarvojimo salės, Tolminkiemio g. 4, į Dūkštų seniūnijos Geisiškių kapines), atsakingas už transportą asmuo, kiek supratome, reikalavo ankstinti karsto išnešimo laiką, argumentuodamas, kad kol nuveš į rajoną ir į cerkvę, sutems ir bus tamsu sugrįžti. Patikslinome, kad į cerkvę važiuoti nereikės, dvasininkas pats atvyks į šarvojimo salę.
14 dieną atsisveikinimo su Mirusiąja pamaldos buvo pradėtos šiek tiek vėliau, nes dėl nepalankių sąlygų kelyje dvasininkas iš Trakų cerkvės pavėlavo 15 minučių. Dar pamaldoms nesibaigus, „Laidojimo paslaugų centro“ darbuotoja ir žmonės karstui nešti vaikščiojo rūsčiais veidais aplink besimeldžiančius šalia mirusiosios artimuosius. Dvasininkui vos ištarus paskutinį maldos žodį, centro darbuotojai pradėjo skubinti atsisveikinti su velione. Tik ir girdėjome: „greičiau, greičiau, jie skuba“. Prie velionės spėjo prieiti tik keturi artimiausi šeimos nariai.
Negana to, nepagarbus elgesys tęsėsi ir vykstant į kapines. Prieš išvažiuojant katafalko vairuotojas pasakė: „Važiuosime greitai. Pasistenkite neatsilikti“. Ką tai reiškia paaiškėjo netrukus. Katafalkas lėkė 90 km/h greičiu nepaisydamas eismą ribojančių ženklų ir judėjimo kolonoje taisyklių. Ko gero, greitis būtų buvęs dar didesnis, bet kolonos priekyje nuosavu automobiliu važiavęs vienas iš artimųjų visą laiką bandė nors kiek pristabdyti važiavimo tempą. Sulėtinti kolonos judėjimą (bent iki 80km/h greičiu) sekėsi sunkiai, nes katafalkas, važiavęs iš paskos, tiesiog „lipo“ ant pirmojo automobilio. Tokios siaubingos paskutinės kelionės dar neteko matyti.
Skaudu, kad šitaip buvo paminta krikščioniška teisė dorai ir pagarbiai įvykdyti paskutinę žmogaus kelionę. Mes suprantame, kad dvasininkas baigė maldą ne 13.45 (karsto išnešimo laiku), o 14.00. Bet nejaugi tokioje įstaigoje, kuri nuolat laidoja žmones ir turi didžiausią patirtį, nėra numatyta bent kažkokio laiko rezervo?! Mes kreipėmės į firmą, tikėdamiesi kompetencijos ir lankstumo. Kaip apibūdinti vairuojančių katafalką žmonių sąžinę, moralines vertybes? Iš paskutinės kelionės daromas barbariškas biznis?! Nauja ralio atšaka?! Nejaugi laidojimo paslaugas suteikiantys žmonės niekada nelaidos savo Motinų? Nelinkėtume jiems to, ką išgyvenome mes, artimieji, ir visi kiti lydintys asmenys.
Tikimės, kad mūsų kreipimasis padės susimąstyti apie pagarbą ŽMOGUI – mirusiajam ir gedinčiajam. Viliamės, kad „Laidojimo paslaugų centro” vadovybė įpareigos savo darbuotojus iš naujo peržvelgti klientų aptarnavimo taisykles ir jų laikytis.